Kultūra

Slovakų folkloras

Slovakija gali didžiuotis savo folkloro ir tradicijų turtingumu. Kiekvienas regionas, miestas ar miestelis turi savo individualų charakterį, savo atskirą folklorą – tautinius rūbus, muziką, dainas, architektūrą, papročius, tradicijas, šokius ir tarmę. Atskirų regionų folkloro pristatymui daugelyje Slovakijos miestų organizuojami folkloro festivaliai.

Didžiausi festivaliai Slovakijoje vyksta vietovėse Východná, Myjava ir Detva, visi trys festivaliai yra CIOFF nariai (didžiausia pasaulyje tarptautinė folkloro organizacija). Kiti festivaliai yra labiau vietinio pobūdžio, tačiau dažnai savo kokybe neatsilieka nuo trijų didžiųjų festivalių. Bendrai galima pasakyti, kad festivaliai yra gana skirtingi, kiekvienas turi savo ypatingą, būdingą atmosferą ir žavesį. Vykstant geriausiems festivaliams, festivalis tampa viso miestelio, miesto ar netgi viso regiono gyvenimo centru ir folkloras jaučiamas kiekviename žingsnyje.

Skaitykite daugiau apie didžiausią folkloro festivalį Východnoje.

Papročiai ir tradicijos

Liaudies papročiai ir tradicijos nuo seno veikė mūsų protėvių gyvenimą. Jų atsiradimo priežastys – nežinomybės baimė, nesugebėjimas paaiškinti gamtos reiškinių, kartu ir siekimas užsitikrinti sau sėkmę, sveikatą ar grožį. Todėl atsirado daugybė prietarų, mitų ir legendų. Daugiausia papročių buvo susijusių su žmogaus gimimu ir mirtimi.

Mūsų protėvių gyvenimui didelę reikšmę turėjo gamta, tad slovakų liaudies papročiai ir tradicijos daugiausia siejosi su gamtos ciklais (iki įsigalint krikščionybei), atėjus krikščionybei atsirado ir krikščioniškos šventės bei papročiai. Papročiai ir tradicijos visada buvo regioninio pobūdžio, t.y. priklausė konkrečiam Slovakijos regionui. Galime netgi pasakyti, kad kitas kaimas – kiti papročiai.

Daug papročių išliko iki mūsų laikų. Pavyzdžiui, Morenos nešimas (Morena - iš šiaudų padaryta figūra, aprengta moteriškais rūbais) simbolizuoja žiemos pabaigą ir pavasario atėjimą. Jaunos merginos neša Moreną prie upės, ant kranto ją nurengia, uždega ir įmeta į upę.

Sausio 6 d. berniukai persirengę trimis karaliais vaikščioja po namus, dainuoja Kalėdų giesmes ir rodo vaidinimą apie tris karalius, lankančius Jėzų Betliejuje (tai vadinama vaikščiojimas su žvaigžde). Po Trijų karalių baigiasi Kalėdų švenčių laikotarpis (mokiniams - Kalėdų atostogos) ir prasideda karnavalas.

Karnavalas (fašiangy) nuo seniausių laikų buvo linksminimosi, šventimo metas, jo kulminacija yra vaikščiojimas su kaukėmis, vaizduojančiomis įvairius gyvūnus. Karnavalo pabaigoje vyksta „kontraboso laidotuvės“, per kurias parodijuojamos tikros laidotuvės. Po karnavalo krikščionys pradeda keturiasdešimties dienų priešvelykinį pasninką (valgomas paprastas maistas, nesilinksminama).

Svarbiausia metų šventė krikščionims yra Velykos. Velykų papročiai atskiruose regionuose skiriasi. Kadangi Velykų data sutampa su senovine pagonių žiemos pabaigos ir pavasario atėjimo švente, dabartinės liaudies tradicijos yra tiek krikščioniškų, tiek ikikrikščioniškų papročių mišinys. Šventės data yra kilnojama, Velykos švenčiamos pirmą sekmadienį po pirmos pilnaties po pavasario lygiadienio.

Kiekviena Velykų savaitės diena turi savo papročių. Pavyzdžiui, Didįjį ketvirtadienį (Zelený štvrtok) siūloma anksti keltis ir nusiprausti rasa. Tai suteikia žmogui sveikatos ištisus metus. Didįjį penktadienį žmonės negali dirbti laukuose (negalima nieko daryti su moliu ir žeme), krikščionims dėl pasninko negalima valgyti mėsos ir mėsos produktų. Šeštadienį (Biela sobota) iki pat vidurnakčio nebūna laikomos mišios, o Velykų sekmadienį bažnyčiose būna šventinamas maistas - po ilgo laiko vėl galima valgyti mėsą. Merginos dažo margučius (slovakiškai – kraslice) ir pirmadienį juos dovanoja jaunuoliams. Pirmadienis visoje šalyje asocijuojasi su „plakimu“ ir „laistymu“ - vaikinai vaikščioja po namus, laisto merginas vandeniu ir plaka rimbu, pintu iš karklo vytelių. Merginos jiems duoda margučių ir spalvotų kaspinų užsirišti ant rimbo. Paprastai plaka ir mažus vaikus (berniukus ir mergaites), šie už plakimą gauna saldumynų, daugiausia šokoladinių kiaušinių ar kiškučių. Tačiau prieš tai jie turi padeklamuoti kokį trumpą velykinį eilėraštį, pvz.:

„Gegužio" statymas

Šibi, ryby, mastné ryby,
kus koláča od korbáča.

Ak mi nedáš dve vajíčka,
daj mi aspoň makovníčka.
Ešte k tomu groš,
aby bolo dosť.

Šibi, ryby, mastné ryby,
kus koláča od korbáča
a vajíčka do košíčka.
Šibi, ryby, mastné ryby,
kus koláča, od korbáča,
ja chcem iba máličko,
maľované vajíčko.

Gegužė paprastai vadinama meilės mėnesiu. Tuo metu svarbiausiu augalu tapdavo medis, vadinamas tuo metų laiku - „gegužiu“(„máj“). Paprastai „gegužis“ būdavo nužievinta eglė, kurios viršūnę jaunuoliai papuošdavo spalvotomis juostomis. Gegužės pirmąją dar ir dabar žmonės stato „gegužius“, paprastai aikštėje arba kaimo viduryje. Senovėje „gegužius“ statydavo jaunuoliai tai merginai, kurios dėmesio siekdavo, arba jaunuoliai bendrai statydavo „gegužį“ visų kaimo merginų garbei.

Vasarą daugelis papročių buvo skirti apsaugoti žmones nuo piktųjų jėgų. Joninių naktį (iš birželio 23 į 24) iki šiol kaimuose deginami dideli laužai ir per juos šokinėjama dainuojant ir šokant.

Lapkričio 2 d. žmonės paprastai lanko savo mirusių artimųjų kapus. Ant kapų dedami vainikai ir už mirusiųjų sielas uždegamos žvakutės. Ta diena kalendoriuje vadinama Mirusiųjų atminimo diena (paprastai dar vadinama Vėlinėmis - Dušičky).

Gruodžio 6 d. (Šv. Mikalojaus šventės) labiausiai laukia vaikai. Tikima, kad tą dieną Šv. Mikalojus lydimas velnio vaikšto po namus ir dalina paklusniems vaikams saldumynus arba žaislus. Saldumynai dedami į aulinius, kuriuos vaikai palieka vakare prieš eidami miegoti. Neklusniems vaikams Šv. Mikalojus atneša svogūną arba anglies gabaliuką.

Gruodžio 13 d. yra Liucijos šventė. Pagal liaudies pasakojimus ji buvo ragana. Žmonės tikėjo, kad tą dieną galima pamatyti raganą. Su Liucijos švente siejami, visų pirma, meilės būrimai. Merginos ant dvylikos popierėlių užrašydavo po vyrišką vardą, o tryliktą palikdavo tuščią, ir visus lapelius sudėdavo krūvon. Tada kiekvieną dieną vieną iš jų sudegindavo. Kūčių dienos rytą sudegindavo priešpaskutinį, o vakare atversdavo paskutinį lapelį. Koks vardas ant jo užrašytas, tokiu vardu bus ir vyras, už kurio ji ištekės. Jeigu lapelis būdavo tuščias, tai reiškė, kad mergina ateinančiais metais dar neištekės.

Daugybė papročių Slovakijoje yra susijusių su Kalėdomis. Nors šventė yra krikščioniška, Kalėdas švenčia ne tik krikščionys, bet beveik kiekviena šeima. Labiausiai Kalėdomis džiaugiasi vaikai, kurie laukia šios šventės visus metus. Žmonės prieš šventę tvarkosi, kepa meduolius ir puošia namus. Būtinai pastatomas Kalėdų medelis, papuoštas saldumynais, juo labiausiai džiaugiasi vaikai. Vakarienės pradžioje valgomas Kalėdų vaflis – vaflis su medumi ir riešutais arba česnaku, kad žmonės būtų sveiki visus metus. Išsirenkamas obuolys ir perpjaunamas horizontaliai – jeigu sėklidės sudaro taisyklingą penkiakampę žvaigždę, sveikata bus gera. Valgių meniu skiriasi kiekviename regione, paprastai pateikiama kopūstų arba žirnių sriuba ir žuvis su bulvių mišraine. Po vakarienės šeima išpakuoja dovanas iš po medelio, dainuoja Kalėdų giesmes arba žiūri per televizorių Kalėdų pasakas.

Per Kalėdas po lėkštėmis taip pat dedami žuvies žvynai (laimei) ir liejamas švinas: ištirpdytas švinas pilamas į indą su šaltu vandeniu ir iš susidariusių liejinių spėjama ateitis. Išliko ir žvakučių leidimo paprotys: iš riešuto lukšto daromi laiveliai, į kuriuos įdedama maža deganti žvakutė. Kiekvienas savo laivelį turi pasidaryti pats. Tada sugalvojamas klausimas (pvz. apie įsidarbinimą, sveikatą, santykius ir t.t.), laivelis paleidžiamas į vandenį ir stebimas jo likimas.

Kalėdų ir Naujųjų metų šventės proga buvo sukurta daugybė įvairių Kalėdų giesmių ir linkėjimų, pvz.:

Ja som chlapec veľmi malý,
mňa môj otec k vám poslali,
žeby ste mi dačo dali,
ale chytro, lebo mi už v bruchu svitlo.

Vinšujeme nový rôčok aj Aničky,
žeby sa vydala pomaličky,
žeby sa vydala do Michala
a nás všetkých na svadbu povolala.

Dneská je prvý deň v roku
prišiel som vám zavinšovať trochu,
aby ste mali šťastia, zdravia stáleho
a mešteka nikdy prázdneho.

Pri Lupčianskej škole,
hneď tam pri kostole,
pod tou veľkou lipou,
ver by som si chlipou,
trocha páleného,
s medom vareného,
ak koláča máte,
ten mi chytro dajte.
Zdraví zostávajte!

Na Vianoce a v roku novom
vinšujem vám nastokrát
teplé slnko nad domovom,
dobré skutky s dobrým slovom,
zdravia, šťastia akurát,
aby vás mal každý rád.

Paskutinė metų diena, gruodžio 31 d., (Silvestro vardadienis) yra skirta popiežiaus Silvestro I atminimui, apie kurio gyvenimą žinome labai mažai. Senovėje buvo manoma, kad naktis iš gruodžio 31 d. į sausio 1 d. turi magiškų galių – tą naktį piktosios jėgos galėjo pakenkti stipriausiai. Žmonės jas bandė nuvyti pokšėdami rimbu, garsiai trimituodami ir pan. Šiais laikais leidžiame fejerverkus, o vidurnaktį yra paprotys pažymėti naujų metų atėjimą tostu.

Valstybinės šventės ir nedarbo dienos

Štátne sviatky (sú zároveň dňami pracovného pokoja)

1. január: Deň vzniku Slovenskej republiky
5. júl: Sviatok sv. Cyrila a Metoda
29. august: Výročie SNP
1. september: Deň Ústavy Slovenskej republiky
17. november: Deň boja za slobodu a demokraciu

Dni pracovného pokoja

6. január: Zjavenie Pána (Traja králi)
Veľký piatok
Veľkonočný pondelok
1. máj: Sviatok práce
8. máj: Deň víťazstva nad fašizmom
15. september: Sedembolestná Panna Mária
1. november: Sviatok všetkých svätých
24. december: Štedrý večer
25. december: Prvý sviatok vianočný
26. december: Druhý sviatok vianočný

ES saugomi kilmės vietos ženklai ir garantuoti tradiciniai gaminiai

Slovakija ES saugomų kilmės vietos ir geografinių nuorodų duomenų bazėje įregistravo keletą originalių maisto produktų (dar keli laukia savo eilės). Saugomos kilmės nuorodą įgijo „Paprika Žitava“ (2014); saugomą geografinę nuorodą įgijo „Skalický trdelník“ (2007, tuščiaviduris saldus pyragas), varškės sūris „Slovenská bryndza“ (2008, tipiškas patiekalas iš šio avies sūrio yra „bryndzové halušky“, koldūnai su sūriu, jų receptą rasite žemiau), „Slovenská parenica“ ir „Slovenský oštiepok“ (2008, sūrio rūšys), taip pat kiti sūriai: „Tekovský salámový syr“ (2011), „Zázrivský korbáčik“ (2011), „Oravský korbáčik“ (2011), „Zázrivské vojky“ (2014) ir „Klenovecký syrec“ (2015). Garantuoto tradicinio gaminio nuorodą gavo sūriai „Ovčí salašnícky údený syr“ (2010, rūkytas avies sūris) ir „Ovčí salašnícky hrudkový syr“ (2010, tąsus avies sūris), taip pat kelios dešrų rūšys („Lovecká saláma“, „Liptovská saláma“, „Špekačky“, „Spišské párky“, 2011) ir „Bratislavský rožok” (2012, duonos ragelis).

Receptas: bryndzové halušky - avies sūrio virtinukai su šonine

800 g bulvių
2 kiaušiniai
150 g smulkių miltų
150 g pusiau rupių miltų
druska, malti juodieji pipirai
300 g avies sūrio - brindzos
200 g apkeptos šoninės

Šaltinis: Wikimedia Commons

Nuluptas bulves nuplauti ir sutarkuoti. Įmušti kiaušinius, suberti smulkius ir pusiau rupius miltus, druską, maltus juoduosius pipirus ir išmaišyti. Iš tešlos suformuoti mažus gabaliukus (šaukšteliu arba sietu su didelėmis skylėmis) ir sudėti į sūdytą verdantį vandenį. Išvirusius virtinukus, kai jie iškyla į paviršių, išimti ir sumaišyti su avies sūriu (kai kuriuose regionuose avies sūris prieš tai sumaišomas su trupučiu rūgščios grietinės). Šoninę supjaustyti gabaliukais ir apkepti keptuvėje. Patiekiant virtinukus ant jų viršaus uždėti šiltos keptos šoninės ir užlašinti truputį taukų.

Avies sūrio virtinukų gaminimo vaizdo įrašą rasite čia.

Europos kultūros sostinė

Košicė, Rytų Slovakijos didmiestis, kartu su Pietų Prancūzijos uostamiesčiu Marseliu 2013 metais buvo Europos kultūros sostinė. Šis statusas suteikiamas kasmet nuo 1985 metų siekiant propaguoti Europos regionų bei šalių įvairovę ir kultūrinį savitumą. Pirmąja Europos kultūros sostine tapo Atėnai, vėliau ja buvo Berlynas (1988), Glasgas (1990), Veimaras (1999), Krokuva (2000), Liverpulis (2008), Vilnius (2009) ir Esenas (2010).

Daugiau informacijos šia tema rasite čia.

Kitos Europos kultūros sostinės nuo 1985 metų: www.euroinfo.gov.sk.