Bendrai

Slovakų kalba yra oficiali Slovakijos Respublikos kalba. Slovakiškai kalba 4,5 milijono Slovakijos gyventojų, daugiau kaip milijonas išeivių JAV ir apie 300 tūkstančių – Čekijos Respublikoje. Mažesnės grupės kalbančių slovakiškai gyvena Vengrijoje, Rumunijoje, Serbijoje, Kroatijoje, Bulgarijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Austrijoje, Norvegijoje, Danijoje, Suomijoje, Švedijoje, Italijoje, Šveicarijoje, Olandijoje, Kipre, Rusijoje, Ukrainoje, Kirgizijoje, Izraelyje, Pietų Afrikos Respublikoje, Argentinoje, Brazilijoje, Urugvajuje, Australijoje, Naujojoje  Zelandijoje, Didžiojoje Britanijoje ir kai kuriose kitose šalyse. Slovakų kalba yra žinoma kaip slavų kalbų „esperanto“ - ją geriausiai supranta kitų slavų kalbų vartotojai.

Nors slovakų kalba ilgą laiką vystėsi kitomis sąlygomis negu čekų kalba (Slovakija nuo XI a. buvo Vengrijos dalimi), ji liko artima čekų kalbai. Vis dėlto kai kurios slovakų kalbos ypatybės (formos lakeť, Česi, veiksmažodžių vns. 1. asm. galūnė –m ir t.t.) turi paralelių pietų slavų kalbose. Ankstesnė slavistikos tradicija jas ne visai tiksliai laikė (vidurinės) slovakų kalbos pietų slavizmais. Dėl kai kurių mažiau reikšmingų savybių slovakų kalba panaši į lenkų kalbą (priešdėlis pre-, skirtingai nuo čekiškojo pro-, išlaikytas priebalsis dz, kai kurie žodžiai: teraz, pivnica). Kitomis savybėmis ji artima rytų slavų kalboms. Todėl galima kalbėti apie “centrinę” slovakų kalbos padėtį tarp slavų kalbų.

Slovakų kalba (priklausanti indoeuropiečių kalbų šeimai) kartu su lenkų, čekų, aukštutine ir žemutine sorbų kalbomis priklauso vakarų slavų kalbų šakai. Kalbiniai, istoriniai ir archeologiniai faktai rodo, kad slovakų kalba kilo tiesiogiai iš senosios slavų kalbos (be čekų-slovakų prokalbės stadijos). Slavų prokalbės pagrindai galutinai susiformavo teritorijoje tarp Karpatų, Dunojaus ir žemutinės Moravijos. Šis arealas ribojosi su vakarų slavų žemėmis vakaruose ir rytų slavų žemėmis šiaurėje ir šiaurės rytuose. Į šias žemes VI a. iš pietryčių atvyko slavai - slovakų protėviai. Slovakų kalbos šaknimis galima laikyti rekonstruotos Didžiosios Moravijos kalbos atšaką. Ši kalba buvo suskaidyta į skirtingas tarmes, bet perteikianti vienos kultūros vaizdą. Sparčiausiai slovakų kalba vystėsi X-XII a., o XIII-XV a. jau nusistovėjo. XVI-XVIII a. kultūrinė kalba Slovakijos teritorijoje buvo čekų, nors kartu jau egzistavo keletas slovakų kalbos kultūrinių (regioninių) variantų: kultūrinė vakarų slovakų, kultūrinė vidurinioji slovakų ir kultūrinė rytų slovakų kalba. Nuo XVIII a. pab. prasidėjo mėginimai sukurti bendrinę slovakų kalbą. Antonas Bernolakas XVIII a. pab. remdamasis vakarų slovakų kalba sukūrė savo bendrinės kalbos variantą, bet pasikeitus ekonominėms ir visuomeninėms sąlygoms jam nepavyko pasiekti savo tikslo. Liudovytas Štūras rėmėsi viduriniąja slovakų kalba, jo idėjos greitai pasklido, o po tam tikrų pataisymų (atliktų Martino Hattalo, Michailo Miloslavo Hodžo) gyvuoja iki šių dienų. Slovakų bendrinės kalbos raidos etapai: Bernolako laikotarpis (1787–1845), Šturo laikotarpis (1846–1852), reformų laikotarpis (1852–1863), Maticos ir Martino laikotarpis (1863–1918), tarpukario laikotarpis (1918–1940), dabartinis laikotaris (nuo Antrojo pasaulinio karo).