Apie kalbą

Dabartinės Slovakijos teritorijoje įsikūrusių vakarų slovakų kalba X a. atsiskyrė nuo slavų prokalbės ir toliau jų kalba vystėsi atskiromis tarmių grupėmis. Svarbų vaidmenį šiame procese suvaidino Nitros kunigaikštystės ir Moravijos kunigaikštystės susivienijimas bei Didžiosios Moravijos imperijos susikūrimas (833 m.). Ypatingai reikšmingas to meto slavų kalbos raidos etapas šioje teritorijoje siejamas su misionieriais šv. Kirilu (Konstantinu) ir Metodijumi iš Graikijos miesto Tesalonikų. Juos 863 m. Didžiosios Moravijos kunigaikščio Rastislavo prašymu atsiuntė Bizantijos imperatorius Mykolas III platinti krikščionybę ir sukurti teisėtvarkos pagrindus slavų kalba. Remdamasis graikų minuskula Konstantinas tam sukūrė ypatingą abėcėlę - glagolica ir išvertė Evangeliją bei Bizantijos įstatymus į senąją slavų kalbą. Popiežius Adrianas II leido broliams naudoti naują rašytinę kalba liturgijoje ("lingua quarta").

Po dabartinės Slovakijos teritorijos įjungimo į feodalinę Vengrijos valstybę nuo X iki XIV a. kūrėsi slovakų tarmės ir slovakų tautos šaknys. Pagrindinė administracinė kalba buvo lotynų, vartojama ir kaip Vakarų bažnyčios liturginė kalba; kanceliarinės kalbos funkciją ji išlaikė iki XIX a. vidurio. Vis dėlto nuo pat pradžių pamaldoms ir apeigoms buvo vartojama ir vietinė kalba. Nuo XV a. plečiantis husitų judėjimui ir brolijų veiklai, taip pat Čekijos universitetų studentų dėka, Slovakijoje paplito čekų kalba, kurioje buvo slovakizmų. Pirmasis šios kalbinės situacijos ir šių procesų įrodymas – Žilinskos knyga (1473 m.), kur suslovakinta čekų kalba buvo surašyta Magdeburgo teisė. Nuo XV a. greta lotynų kalbos kaip bendrinė kalba plinta čekų kalba, kuri XVI ir XVII a. tampa liturgine slovakų protestantų kalba, o protestantų literatūroje ji naudojama net iki XIX a. pabaigos. Vis tiktai Slovakai čekų kalbą nuo pat pradžių vartojo tik kaip rašytinę ir niekada nepriėmė jos kaip savos kalbos. XVIII a. pab. Slovakijos vakarų ir vidurio miestuose pradėjo formuotis vietinės regioninės kalbos, kurios paplito tarp miestiečių ir inteligentijos. Kultūrinė vakarų ir vidurio slovakų kalba XVIII a. tapo slovakų kalbos kodifikavimo pagrindu Antonui Bernolakui, o XIX a. 40-ais metais – ir Liudovytui Štūrui. Remdamasis Slovakijos vidurio miestiečių kalba, 1846 m. Liudovytas Štūras išleido norminę Slovakų kalbos gramatiką, kuri nustatė bendrinės slovakų kalbos taisykles ir vartojimo principus. Ši norma po tam tikro sutvarkymo ir apdorojimo iš esmės išliko iki šių dienų.

Po Čekoslovakijos Respublikos sukūrimo pagal taikos sutartį ir konstituciją nuo 1920 m. buvo sukurta bendra “čekoslovakų tauta” bei “čekoslovakų kalba” su dviem variantais: čekišku ir slovakišku, kurį patvirtino 1931 m. slovakų kalbos rašybos taisyklės. Vis dėlto norėdama atsiskirti dvi kalbas, Matica Slovenska institucija įkūrė taip vadinamąjį “matičny uzus” su purizmo tendencijomis, kurios buvo daugiausia propaguojamos laikraštyje “Slovenska reč”, pradėtame leisti 1932 m. Slovakų kalbos purizmas, palyginus su kaimyninėmis šalimis, pasireiškė atsilikimu, ypač tarpukariu. Slovakų kalba ir toliau buvo vadinama "atvira kalba", kurią be slovakų kalbos resursų tobulino bei praturtino ir skoliniai iš kitų kalbų. Po Antrojo pasaulinio karo slovakų kalba išsivystė ir įgavo galimybę vykdyti visas funkcijas ir tenkinti visus visuomenės poreikius. Tuo laikotarpiu slovakų kalba smarkiai vystėsi, buvo nuosekliau aprašyta ir kodifikuota (buvo sukurtos nuoseklesnės vartojimo taisyklės) visuose kalbos lygmenyse.

Čekoslovakijos (Čekijos – Slovakijos) situacijai buvo būdinga dvikalbystė. Čekai ir slovakai bendraudami naudojo savo atskiras kalbas, gana gerai susikalbėdavo (bei dabar susikalba), nors ir gyvendami atskirose, savarankiškose valstybėse. Abiejų kalbų vartotojai supranta vieni kitus be didesnių sunkumų, nors jaunesnioji karta, kuri pradėjo kalbėti jau po Čekoslovakijos skilimo (į Čekiją ir Slovakiją), gali turėti tam tikrų bendravimo problemų. Aukštas tarpusavio kalbų supratimo lygis išlieka taip pat ir dėl televizijos. Vis dėlto ši ypatybė labiau tinka Slovakijos pusei: slovakai suprantą čekų kalbą geriau nei čekai slovakų.

Naujas slovakų kalbos etapas prasidėjo 1989 m. Daugybė archaizmų ir žodžių, susijusių su socialistine ekonomika ir visuomene, išnyko, o jų vietoje šiuolaikinėje kalboje atsirado nemažai skolinių iš anglų kalbos bei tarptautinių žodžių. Šis faktas slovakų kalbai nekelia jokios grėsmės. Slovakų kalba įgavo savo imunitetą dėl to, jog buvo atvira per visą savo istoriją. Ji priėmė žodžių iš kitų kalbų, su kuriomis turėjo ryšių. Pirmiausia tai skoliniai – lotynizmai (iš lotynų kalbos), o per lotynų kalbą ir graikizmai (iš graikų kalbos), bohemizmai (iš čekų kalbos), germanizmai (iš vokiečių kalbos), galicizmai (iš prancūzų kalbos), italizmai (iš italų kalbos), mažiau yra vengriškų skolinių. Pastaruoju metu perimami žodžiai iš anglų kalbos ir jos amerikietiško varianto.

Slovakų kalba nuo 2004 m. gegužės 1 d. tapo viena iš oficialių ES kalbų.